Ramūnas Maciukevičius

Mane, kaip rajono tarybos narį, suintrigavo praėjusio ketvirtadienio (2010.06.01) „Alio Raseiniai“ straipsnyje „Auksinis dumblas“ Arūno Dambrausko pateikta nuomonė bei faktai apie Prabaudos tvenkinio išvalymo projektą ir jo kainą.

Pirmiausia reikia pasakyti, kad minėto projekto tikslas yra išvalyti Prabaudos tvenkinį ir įrengti poilsiui tinkantį pliažą, kuriame karštos vasaros popietes ir savaitgalius galėtų leisti Raseinių gyventojai. Daugelis pastebėjome, kad tokios vietos arti Raseinių šiuo metu nėra, todėl raseiniškiai priversti automobiliais ar dviračiais lėkti kelioliką ar keliasdešimt kilometrų prie Dubysos, Sujainių tvenkinio ar net Tytuvėnų ežerų. Kaip ir dažniausiai Lietuvoje, bet kokie geri darbai sukelia daug diskusijų, įtarimų, kaltinimų. Neretai politikai ar valdininkai dėl šios priežasties tiesiog pasirenka tuščią plepėjimą ar maivymąsi prieš gyventojus vietoje ryžtingų veiksmų. Panašiai, matyt, yra ir šiuo atveju.

Taigi, pirmiausia susisiekiau su savivaldybės darbuotojais, atsakingais už šį projektą. Jie paaiškino, kad minėta privati bendrovė „Vandens projektai“ išties atliko Prabaudos tvenkinio išvalymo projektą, tačiau viešojo pirkimo konkursą šio projekto paruošimui laimėjo visai ne ji, o kita bendrovė – „Projektų gama“. Taigi straipsnyje minėtą „lobio dalį“ „Vandens projektams“ paskyrė visai ne savivaldybė, o kita privati bendrovė, laimėjusi viešąjį konkursą. Paskambinau ir bendrovei „Vandens projektai“. Bendrovės atstovas paaiškino, kad 100 tūkstančių jie ir akyse nematė. Įmonė susitarė paruošti  dumblo išvalymo projektą už 65 tūkstančius, įskaitant PVM. Vadinasi jiems atiteko kiek daugiau nei 50 tūkstančių, per pus mažiau už sumą, paminėtą straipsnyje. Peržvelgiau ir patį projektą. Pasakysiu taip: man dirbant stambiose įmonėse yra tekę pakloti ir didesnes sumas už gerokai mažesnį segtuvą. Taip, dažniausiai atrodo, kad už šimto ar kelių šimtų lapų segtuvą keliasdešimt tūkstančių suma yra tiesiog lobis. Tačiau pasigilinus, pasirodo, kad tas darbas iš ties ne toks ir pigus. Jame dažnai iš pirmo žvilgsnio nesimato įvairių brangių matavimų naudojant brangią įrangą kaina, kelių ar keliolikos projektuotojų darbas ir pan. Ir pagaliau, jeigu bet kurio žurnalisto rašinius susegtume į panašaus dydžio segtuvą, sudėtume visus honorarus už tuos rašinius, pridėtume dar visokias papildomas išlaidas, ar nesigautų panaši ar net didesnė suma?

Grįžtant prie projekto, sužinojau, kad už visą Prabaudos tvenkinio sutvarkymą konkurse iš ties buvo pasiūlyta 100 tūkstančių litų kaina, su kuria bendrovė „Projektų gama“ ir laimėjo viešąjį pirkimą. Likusi maždaug 35 tūkst. suma skirta užtvankos hidrotechninių įrenginių sutvarkymui. Deja, ta 100 tūkstančių suma kokia ji didelė ar maža bebūtų, savivaldybė praktiškai neturi jokių galių įtakoti. Tai apsprendžia viešas atviras konkursas, kuriame gali dalyvauti bet kuri, turinti atitinkamą kompetenciją, įstaiga. Peržvelgiau ir viešąjį konkursą šiam projektui įsigyti. Man pasirodė kiek keistoka aplinkybė, kad konkurse dalyvavo tik viena bendrovė. Tačiau domėjosi ir medžiaga gavo apie 20. Konkurso sąlygos bei jo eiga man įtarimų nesukėlė, juo labiau tokius konkursus paprastai akylai stebi ne viena respublikinė įstaiga, tarp jų ir specialiosios tarnybos.

Kalbant apie išvalymo būdo pasirinkimą, žemsiurbe ar išstumdant buldozeriu, įvairių specialistų atsakymai taip pat toli gražu nėra tokie vienareikšmiai, kaip paminėta straipsnyje „Auksinis dumblas“ bei prieš keletą savaičių tame pačiame savaitraštyje spausdintame Gyčio Sadūno straipsnyje „Kitokios žemsiurbės pritaikymo galimybės“. Vis dėlto žurnalistinė etika reikalauja, kad būtų paklaustos visos pusės. Taigi, paklausiau projektuotojų, atlikusių palyginamuosius skaičiavimus, kaip būtų ekonomiškiau: buldozeriu ar žemsiurbe. Jie paaiškino, kad buvo svarstomos abi galimybės. Dumblą išstumdant buldozeriais, pirmiausia reikėtų išleisti tvenkinį, kaip tai būdavo daroma anksčiau. Taip būtų sunaikintos visos telkinyje esančios žuvys ir kiti gyviai. Tam dabar jau kategoriškai prieštarauja gamtosaugininkai. Taigi po išvalymo reikėtų nemažai lėšų išleisti įžuvinimui.  Be to išleidus tvenkinį reikėtų jį džiovinti ne vieną mėnesį, tokiu būdu darbai užsitęstų keletą kartų ilgiau. Stumdant buldozeriu, reikėtų viską perstumti net iki keleto šimtų  metrų atstumu, kadangi Prabaudos tvenkinyje tam tiktų tik vienas krantas, o tai toli gražu nebūtų taip pigu, turint galvoje, kad būtų sudarkyta pakrantė ir visą užterštą kelių hektarų plotą reikėtų atstatyti. Ir pagaliau straipsnyje minima per 700 tūkst. litų suma yra preliminari, pateikta projektuotojų. Ji gali gerokai sumažėti įvykus viešajam konkursui, kuriame gali sudalyvauti ir straipsnyje minimas verslininkas. Žinoma jei jo įmonė turi tam tinkamą kompetenciją. Bent jau aš projekte neišskaičiau, kad būsimas rangovas privalo naudotis būtent ta žemsiurbe, kaip aiškinama minėtame straipsnyje. Informacija apie žemsiurbių naudojimą yra tik rekomendacinio pobūdžio, ką paprastai ir privalo pateikti projektuotojai.

Dažnai tenka susidurti su paviršutinišku vertinimu, kad tas ar anas darbas galėtų būti padarytas pigiau. Tai dažniausiai daro verslininkais save vadinantys piliečiai, mėgstantys apeiti įvairias taisykles ar net įstatymus. Ne paslaptis, kad darbus galima atpiginti pvz. algas mokant „vokeliuose“, ar perkant kontrabandinį kurą. Tačiau ar tai pridera savivaldybei? Neabejoju, jeigu valdininkai nuspręstų vienaip ar kitaip „nukirsti kampą“, kad atpigtų sąmata, jie čia pat tų pačių žurnalistų būtų sumaišyti su dumblu. Visai kitas klausimas – Lietuvoje veikianti įstatyminė bazė ir visokiausios verslą varžančios taisyklės. Apie jų abejotinus tikslus ar kartais absurdiškumą galima parašyti ne vieną straipsnį. Nežiūrint į tai bent jau valdžios institucijos jų privalo laikytis.

Komentarai išjungti.