Ramūnas Maciukevičius

Gerbiamas mere, gerbiami tarybos nariai, brangūs svečiai, mieli raseiniškiai,

Prabėgo dar vieni laisvos Lietuvos metai. Ir jau 92 –eji nuo tos dienos, kai būrelis svajotojų savo svajones pavertė realybe. Realybe, kurio vaisiais iki šiol džiaugiasi keletas milijonų prie Baltijos jūros įleidusių savo šaknis žmonių tuo pačiu gerindami ir gražindami pasaulio tautų šeimą.

Šią iškilmingą ir bemaž svarbiausią Lietuvos, kaip laisvos ir nepriklausomos valstybės, dieną, norisi pajusti tų kelių milijonų džiaugsmingą nuotaiką, pasididžiavimą anais svajotojais ir pačiais savimi, pagaliau  vieningą širdies plakimą, su kiekvienu dūžiu stiprinantį viltį, kad išliksime, stiprėsime, džiaugsimės savo laisve, ir pilnavertiškai prisidėsime prie mums svarbių vertybių stiprinimo visoje žmonijoje.

Tačiau su kiekvienais metais didėja nerimas, kad nestiprėjame kaip norėtųsi, vilties vis mažiau, o džiaugsmą ir pasididžiavimą vis labiau užgožia saviplaka ir nusivylimas.

Išsijuosę pliekiame valdžią, kurią patys ką tik išrinkome, įstaigas, organizacijas, ir net vienas kitą. Lietuvą, tiek žiniasklaida, tiek mes patys dažome vis juodžiau. Jaunimas, tai matydamas, vis dažniau svajoja ne apie geresnę Lietuvą, o apie geresnį gyvenimą kur nors svetur. Taip ir traukiasi Lietuva, kol beliks mūsų vos keli tūkstančiai ir galų gale neliks nei realybės, nei svajonės…

Ne taip seniai pusamžiui buvome suvaryti į gardą. Mus šėrė, linksmino propagandomis ir daugino. Už mus nuspręsdavo, ką turime veikti kaip rengtis, kuo džiaugtis. Kai kam tai patiko. Dar ir šiandien dažnai tenka išgirsti, kad tada buvo geriau. Geriau dažnai net ne todėl, kad pašerdavo, o todėl, kad kaimynui duodavo tiek pat. Jau primiršome, kad tame garde nebuvome laimingi, prisimename tik, kad šerdavo visus vienodai, nelygu kaip dirbome.

Klausiu Jūsų, jeigu staiga prarastume laisvę, ar blogiausia valdžia, kurią turime, staiga netaptų geriausia iš visų? Ar ta bloga demokratija netaptų pačia geriausia, jeigu užgriūtų atėjūnų diktatūra?

Turime korupciją ir nepotizmą, aplaidumą ir nekompeteciją, kurie labiausiai kenkia eiliniam mūsų valstybės piliečiui. Tačiau čia pat turime laisvę ir demokratinę santvarką, kuriomis tas pats eilinis pilietis gali ir turi naudotis, kovodamas su anomis blogybėmis, laikydamasis mūsų pačių priimtos Konstitucijos ir visų kitų taisyklių, vietoje to, kad žvalgytis į svetimus gardus ir gardelius. Tai yra vienintėlis teisingas kelias į geresnę, stipresnę, saugesnę, teisingesnę Lietuvą. Turime tai aiškiai suvokti, nes būtent to norėjo ir siekė tie svajotojai, Vasario 16 – ąją mūsų tautai padovanoję laisvą ir nepriklausomą valstybę. Kiekvienas iš mūsų turi veikti atsakingai, sąžiningai ir padoriai ne tik rinkdamas valdžią, bet ir kiekvieną dieną. Laisvė kiekvienam iš mūsų suteikia ne tik teises ir galimybes sočiau pavalgyti, bet ir pareigą bei atsakomybę rūpintis visos mūsų visuomenės gerove.

Šiandien, Vasario 16 – ąją, kviečiu jus pamiršti mūsų ydas ir trūkumus, nesutarimus ir negandas. Kviečiu Jus pagerbti tuos, kurie nesavanaudiškai prisidėjo ir prisideda prie mūsų tautos laisvės ir demokratijos stiprinimo, tuos, kurie savo kasdieniais darbais, kalbėjimu ir nuotaika skatina mylėti ir gerbti mūsų tautą, gražinti ir puoselėti mūsų kraštą. Kviečiu jus išmokti ir mokyti mūsų vaikus ir anūkus džiaugtis mūsų kraštiečių darbais ir pasiekimais, o ne kaimyno nesėkme, mūsų nuostabia gamta, nuoširdžia ir tikra praeivio šypsena, o ne nukapotomis pareigūnų galvomis ar viešais linčiavimais.

Lietuvininkų filosofas Vydūnas yra pasakęs: „Iš viso matyti, kad tauta teišlieka, kada yra joje dvasinės ir doros gyvybės. Jeigu ta auginama ir tvirtinama.“

Tad auginkime ir visaip stiprinkime mūsų tautos dvasinę ir dorovinę gyvybę. Su Vasario 16 – ąja. Ačiū.

Komentarai išjungti.